tekšt

2 tẽkšt interj., tékšt K, KII105, NdŽ, Jn(Kv) 1. kartojant nusakomas smarkus skysčio tiškimas, lašėjimas: Dideliais lašais, smarkiai lyna, tékšt į langą, tékšt Krš. Tékšt tékšt tokie lašai į akį DūnŽ. 2. smarkaus suteškenimo, suplekšėjimo skystyje, nukritimo į skystį keliamam garsui žymėti: Ėjo lieptu ir vėl tẽkšt į vandenį Vdžg. Šlapi kapai, tékšt grabą į [v]andinį duobė[je] Krš. | prk.: Vos baigė mieste mokyklą, tekšt vargšelį tiesiai į mūsų purvynus rš. 3. KŽ, Krš stipraus smūgio, mušimo garsui žymėti: Tékšt tékšt par snukį – tokia ana Rdn. Anam tik tékšt su kūgiu per nagus Jrk. Tekšt musę pri sienos ir vėl visą dieną vartos kaip paršas lovo[je] Skdv. Pabandė į bokštą kopti, plytą nuspyrė – vokiečiui į pakaušį tekšt, vieną ir užmušė P.Cvir. Karuomenė ka pradėjo duot: tekšt, tekšt Btg. 4. smarkiam numetimui, nukritimui, nugriuvimui žymėti: Ans tik tẽkšt peilį ant stalo KŽ(Jrk). Tékšt iš dantų kaip tai varnai sūris NmŽ. Ta mergučė tą kiaušinį tékšt iš rankų Jrb. Tékšt silkę už uodegos DūnŽ. Lašinių pameta – tékšt an stalo DūnŽ. Pagriebė jis man tą mėsą, tẽkšt kertėn Mžš. Su šake tus runkulius kai rupkę bast (pasmeigė) – tẽkšt Erž. 5. dužimo garsui žymėti: Tékšt kiaušinis į aslą Jrb. Tẽkšt ir nebėra smalinio (Velykų kiaušinio) Grž. 6. kartojant nusakomas klampojimas: Vaikas tẽkšt tẽkšt į sniegą – kelnikes ir sušlapo Vdžg. 7. šiaip kokiam netikėtam, greitam veiksmui žymėti: Užvarė [arklį], tẽkšt [vežimą] pervertė Užg.